Brazilijos Itamaracá saloje stovi Casa de Sal – namas, pastatytas iš perdirbto plastiko ir stiklo, kurį pastatė motina ir jos dukra.
Itamaracá yra sala Pernambuco valstijoje, žinoma dėl savo nepriekaištingų paplūdimių, biologinės įvairovės ir, pastaraisiais metais, augančio urbanistinio spaudimo bei masinio turizmo poveikio. Ten, aplinkosaugos zonos centre, Edna ir Maria Gabrielly Dantas nusprendė imtis veiksmų, susidūrusios su gerai žinoma realybe: tonomis atliekų, ypač stiklinių butelių, paliktų po sezono.
55-erių Edna, socialinės aplinkos švietėja, gimusi skurdžiame Brazilijos Agreste regione – pusiau sausringame regione, kur vandens prieiga yra istorinė problema – užaugo šeimoje, kuri iš būtinybės ir sąžinės praktikuodavo pakartotinį naudojimą. „Mano vaikystė buvo pažymėta kūrybiškumu. Aš pati gamindavau bambukinius žaislus ir perdirbdavau viską, ką galėdavau. Mes nežinojome, kad tai yra aplinkosaugos aktyvizmas, tai buvo tiesiog mūsų išgyvenimo būdas“, – pasakoja ji Globo.
Ji perdavė šią gyvenimo filosofiją savo dukrai Marijai Gabrielly, 27 metų tvarios mados dizainerei. Abi jas sieja ne tik šeimos ryšiai, bet ir kultūrinis paveldas iš quilombola ir vietinių bendruomenių, vergų ir vietinių tautų palikuonių, kurie išlaiko stiprų dvasinį ryšį su gamta.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Atsparumo architektūra
Pandemijos metu, stebėdama paplūdimiuose susikaupusių atliekų kiekį, Edna sugalvojo: „Noriu pastatyti namą iš stiklinių butelių.“ Taip gimė „Casa de Sal“ projektas. Per dvejus metus motina ir dukra pastatė konstrukciją iš perdirbto medžio ir daugiau nei 8000 butelių, kuriuos surinko ir perdirbo naudodamos savo pačių sukurtas technologijas.
Namas turi septynis kambarius, tiksliai surinktas stiklines sienas, pertvaras iš perdirbtų padėklų ir net stogo čerpes iš dantų pastos tūbelių. Pirmasis kambarys, vos 20 kvadratinių metrų ploto, buvo naudojamas kaip siuvimo dirbtuvė, kol darbas įgavo formą. „Pirmasis pusantrų metų laikotarpis buvo tikras išradingumo laikotarpis: nėra įprastos vonios kambario, indai plaunami dubenyje. Bet mes niekada nepraradome savo vizijos“, – prisimena Gabrielly.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Socialinė kritika virto būsto problema
Brazilijoje, kur prieiga prie tinkamo būsto yra struktūrinė problema, tokie projektai kaip šis kelia diskusiją: kaip tvarkoma teisė į būstą šalyje, kurioje, pagal Brazilijos geografijos ir statistikos instituto duomenis, yra 5,8 milijono benamių arba ekstremaliame skurde gyvenančių žmonių?
Ir tuo pačiu metu, ką daryti su vartotojiškos ekonomikos sukurtomis atliekomis, ypač intensyvaus turizmo kontekste, pavyzdžiui, Itamaracá? „Šios butelės niekur nedings. Jei nėra politikos, reguliuojančios jų gamybą ar baudžiančios už jų išmetimą, mažiausia, ką galime padaryti, tai pagalvoti, kaip jas pakartotinai panaudoti. Jei išmesite butelį ir jis nesuduš, po metų jis vis dar bus ten“, – smerkia Edna.
Be materialių iššūkių, statybos procesas atskleidė lyčių barjerus, kurie vis dar egzistuoja tradiciškai vyrams dominuojančiose srityse. „Mes norėjome samdyti darbininkus tik konkrečioms užduotims atlikti, bet jie visada norėjo pareikšti savo nuomonę, mus taisyti, pasakyti, kaip reikia daryti. Tarsi mums trūktų gebėjimų“, sako Gabrielly. „Žmonės galvoja, kad vieną dieną mes radome stebuklingą butelį su džinu viduje. Jie nesupranta, kad tam reikia technikos, vadybos, vizijos. O būti moterimi šioje aplinkoje yra dvigubai sunku.“
