Patagonija, Pietų Amerikoje, yra ne tik žavi savo laukine gamta ir unikaliais peizažais, bet ir – paslėptais geologiniais lobiais: medžių fosilijomis, fosilinėmis medienomis ir net dinozaurų liekanomis. Šių vietų paslaptis slypi laike – milijonų metų evoliucijoje, nuolatinėse klimato permainose ir geologiniuose procesuose.
Geologinis fonas ir fosilinių miškų susidarymas
Per dešimtmečius geologai nustatė, kad fosiliniai „miškai“ Patagonijoje – tai ne medžiai, stovintys kaip akmeninės skulptūros, bet medienos ar medžių fragmentų transformacija į kvarcinį akmenį – procesas, vadinamas petrifikacija. Tuomet, kai mediena yra greitai apsemta smėliu, vulkaniniu pelenais ar kitomis sedimentiškomis medžiagomis ir atskiriama nuo deguonies, organinės struktūros palaipsniui yra pakeičiamos mineralais (ypač silikatais). Taip išlaikomi tekstūriniai audiniai – žievė, žievės sluoksniai, medienos porėtumas – bet mediena tampa kietu akmeniu.
Patagonijoje šios fosilinės medienos datuojamos skirtingais laikotarpiais – nuo vidurinio Jurų periodo iki Kretacejo ir Paleogeno. Viena gerai žinomų geologinių formacijų – La Matilde – datuojama nuo Bathonio iki Kimmeridžio laikotarpio. Šioje formacijoje aptinkami Cerro Cuadrado, Cerro Madre e Hija petrifikuoti miškai, taip pat dinozaurų pėdsakai iš lagūninių sedimentų.
Viena iš įdomybių – rūšis Araucarites sanctaecrucis, aptinkama Cerro Cuadrado petrifikuotame miške. Tai išnykusi spygliuočių rūšis, kurios šakos, žievės fragmentai ir šakelės buvo fosilizuoti.
Fosilijos ir dinozaurai Patagonijoje
Be fosilizuotų medžių, Patagonijos sedimentai yra turtingi dinozaurų liekanomis – kaulais, pėdsakais, iknų įspaudais. Tokios formacijos kaip La Matilde leidžia atsekti ne tik augalų, bet ir gyvūnų bendruomenių pokyčius per geologinį laiką.
Be to, kitose geologinėse formacijose – pvz. Lefipán formacijoje – randama fosilinių augalų ir gyvūnų liekanų ir per pereinamąjį laikotarpį tarp Kretacejo ir Paleogeno.
Formacijoje Salamanca taip pat aptinkama gausi augalų medienos ir žievės liekanų kolekcija, kurioje siekiama suprasti, kaip augalija atsigavo po masinio išnykimo įvykių Kretacejo–Paleogeno riboje.
Istorijų sluoksniai: klimatas, vegetacija, evoliucija
Patagonijos fosiliniai miškai atskleidžia, kad per geologinį laiką čia suklestėjo labai įvairi augalija – nuo spygliuočių iki angiospermų (žydinčių augalų). Kai kuriuose sluoksniuose randama angiospermų medžių, kai kuriuose – tropinių augalų floros liekanų – tai liudija apie šiltesnį, drėgnesnį klimatą praeityje.
Laguna del Hunco formacija, pavyzdžiui, išlaikė labai turtingą Eoceno florą – įvairius paparčius, spygliuočius ir žydinčius augalus, kai kurie jų – netgi tokie, kurie šiandien būdingi Australazijai. Datavimas rodo, kad formacija siekia ~52 milijonų metų senumo.
Kelionė per milijonus metų: ką matome šiandien
Šiandien turistai ir mokslininkai gali aplankyti petrifikuotus miškus, kur akmeninės medienos stūkso po atviru dangumi – žemėje susmulkintos šakos, stiebai ir kamienų fragmentai, kurie išlaikė struktūrą, bet tapo akmenimis. Tokios vietos kaip Cerro Cuadrado (La Matilde formacijoje) – vienos garsiausių.
Be to, geologiniai takai dažnai lydi informaciniais stendais, kur galima sužinoti konkrečią datą, fosilijos rūšį, procesus. Tai tarsi laiko kapsulė: stovėdami šalia akmens medžio, mes galime pajausti, kaip kito žemės klimatas, augalija, ir kaip gyvūnai – tarp jų ir dinozaurai – gyveno ir nyko per didžiulius geologinius pokyčius.
Reikšmė mokslui ir paveldui
Fosiliniai miškai Patagonijoje – tai pamatai mums suprasti Žemės klimato kaitą, augalų evoliuciją ir ekosistemų atsparumą per katastrofinius įvykius. Jie taip pat yra geologinio ir biologinio paveldo dalis, vertinga turistinė ir mokslinė atrakcija. Apsauga ir tyrimai leidžia išsaugoti šias vietas ateities kartoms ir gilinti mūsų žinias apie senovės planetą.
