Prieš daugiau nei 60 metų fizikas Heinzas von Foersteris su kolegomis paskelbė mokslinį tyrimą, kuris vėl sulaukė dėmesio socialiniuose tinkluose. Jame nurodyta, kad 2026 m. lapkričio 13 d. gali būti kritinis taškas žmonijai, jei gyventojų skaičiaus augimas nesustos. Šis modelis neprognozavo apokalipsės tradicine prasme, o įspėjo apie civilizacijos palaikymo sistemų žlugimą.
Kas buvo prognozuojama
Straipsnyje „Doomsday: Friday, 13 November A.D. 2026“ tyrėjai pabrėžė, kad jei pasaulio populiacija ir toliau augs eksponentiškai, pasieksime ribą, kai gamta ir infrastruktūra nebegalės išlaikyti tokios žmonių gausos.
Tokiu atveju grėstų:
-
maisto ir vandens trūkumas,
-
energijos deficitas,
-
globalių sistemų žlugimas, sukeliantis krizę visame pasaulyje.
Kodėl prognozė nebeišsipildo pažodžiui
Nuo XX a. pabaigos populiacijos augimas sulėtėjo – ypač Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kai kuriose Azijos šalyse. Tai sumažino tiesioginę katastrofiško žlugimo riziką, tačiau išteklių tvarumo klausimai išlieka.
Foersterio įžvalgos šiandien interpretuojamos kaip įspėjimas dėl planetos ribotumo, o ne pažodinė „pasaulio pabaiga“.
Apie ką įspėjo tyrimas iš tiesų
Von Foersteris rėmėsi matematiniais modeliais, kurie rodė, kad iki 2026 m. gyventojų skaičius teoriškai priartėtų prie „begalybės“ – akivaizdžiai neįmanomo taško, reiškiančio visų sistemų perkrovą.
Tyrėjai norėjo parodyti, kad be pusiausvyros tarp populiacijos, gamtos išteklių ir technologijų žmonija gali susidurti su ribomis, kurios nebus fizinės katastrofos, bet socialinės ir ekologinės krizės.
Nepavykusios pasaulio pabaigos pranašystės
Žmonija ne kartą išgyveno melagingas apokalipses:
-
1524 m. Johannesas Stöffleris numatė tvaną – tais metais Europoje buvo sausa.
-
1910 m. Camille’is Flammarionas įspėjo, kad Halio kometos dujos sunaikins Žemę.
-
1990–2011 m. amerikietis Haroldas Kempingas tris kartus paskelbė Paskutinio teismo datas – visos praėjo be pasekmių.
-
Majų kalendoriaus 2012 m. data taip pat netapo pasaulio pabaiga.
Šie atvejai rodo, kad nors pranašystės žavi, tikri iššūkiai slypi ne danguje, o mūsų pačių elgesyje su planeta.
Von Foersterio modelis buvo mokslo perspėjimas, o ne pranašystė. Jis primena, kad pasaulio „pabaiga“ gali reikšti ne kataklizmą, o žmonijos išteklių ir tvarumo ribas. Tad pagrindinis klausimas išlieka tas pats: ar mokame gyventi taip, kad neperžengtume savo planetos galimybių?
