Jis yra kontinento dydžio ir kelia nerimą dėl savo išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ir jis nėra žmogaus sukurtas.
Prieš penkiolika metų tai buvo retas reiškinys, apsiribojęs Sargaso jūra Atlanto vandenyno viduryje. Šiandien tai yra milžiniško masto vandenyninis reiškinys. 2025 m. gegužės mėn. palydovai užregistravo 37,5 mln. tonų pelaginių sargassumų, sudarančių 8 850 km ilgio ištisinę juostą nuo Vakarų Afrikos pakrantės iki Meksikos įlankos, kuri yra daugiau nei dvigubai platesnė už JAV žemyninę dalį.
Šis Didysis Atlanto vandenyno sargassumų diržas (GASB), aprašytas žurnale „Harmful Algae“ paskelbtame tyrime, kelia beprecedentį aplinkosaugos ir ekonominį iššūkį. Tyrime, kurį atliko Floridos Atlanto universiteto Harbor Branch Oceanographic Institute, analizuojami keturių dešimtmečių palydoviniai duomenys, lauko matavimai ir cheminės analizės, ir daroma išvada, kad nuo 2011 m. šių dumblių plitimas intensyvėja beveik kiekvienais metais.
Taikydami šį metodą, mokslininkai nustatė radikalius pokyčius maistinių medžiagų šaltiniuose ir, atitinkamai, jų išmetamose emisijose. Nuo 1980 iki 2020 m. azoto kiekis šių dumblių audiniuose padidėjo 55 %, o azoto ir fosforo santykis padidėjo 50 %. Šis sodrinimas vyksta ne tik dėl vandenynų procesų, bet ir dėl žemės ūkio nuotekų, nuotekų ir atmosferos nuosėdų. Amazonė yra svarbi šio proceso dalis: jos potvyniai įneša maistines medžiagas, kurios skatina augimą, o sausros laikotarpiais plitimas mažėja.
Atlantikos srovės, pvz., Golfo srovė, neša šias augmenijos mases į Meksikos įlanką, kur 2004–2005 m. jau buvo užregistruoti masiniai išmetimai į krantą. 1991 m. jie net privertė laikinai uždaryti branduolinę elektrinę Floridoje.
Nuo ekologinio sąjungininko iki pasaulinės grėsmės
Nors NOAA pripažįsta sargassum kaip svarbią buveinę daugiau nei šimtui jūrų rūšių, jo perteklius turi pražūtingą poveikį. Pasiekęs pakrantę, jis suyra, išskirdamas toksinį vandenilio sulfidą, uždusindamas paplūdimius ir rifus, sukeldamas negyvas zonas ir išskirdamas metaną bei šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios dar labiau paaštrina klimato krizę. Pakrančių bendruomenėms tai taip pat reiškia milijonus dolerių kainuojančius valymo darbus ir tiesioginį smūgį turizmui.
Atsižvelgiant į šį plitimą, kaip reikalauja tyrimo autoriai, reikalingas tarptautinis bendradarbiavimas, tikslesni prognozavimo modeliai ir politika, skirta maistinių medžiagų nuotėkiui mažinti.
