Sulaukęs 83-erių, ponas Janas sako, kad labiausiai gailisi ne dėl klaidų, o dėl to, ko nepadarė. Gyvenimas buvo stabilus ir tvarkingas, bet, kaip pats sako, „galėjau patirti daugiau, jei tik būčiau drįsęs“.
Iš kaimo į universitetą – tėvo ašaros ir pasididžiavimas
Janas gimė netoli Bilgorajaus, kuklioje šeimoje su penkiais vaikais. Tėvai, nors gyveno sunkiai, skatino jį mokytis. Baigęs technikos mokyklą, jis išvyko į Liublino universitetą, o grįžęs su diplomu pamatė, kaip jo tėvas pirmą kartą gyvenime pravirko iš pasididžiavimo.
„Tas apkabinimas buvo mano didžiausias apdovanojimas,“ – sako ponas Janas.
Ramus ir sėkmingas gyvenimas Liubline
Janas liko Liubline: darbas gamykloje, žmona – valstybės tarnautoja, du sūnūs, butas su balkonu, paaukštinimas. Gyvenimas buvo stabilus ir saugus.
„Turėjau viską – šeimą, darbą, ramybę. Bet dabar suprantu, kad per daug bijojau pokyčių,“ – pripažįsta jis.
Baimė, kuri apribojo gyvenimą
Didžiausia Jano nuoskauda – kad niekada neišmoko vairuoti.
„Bijojau, kad sukelsiu avariją. Net kai kolegos skatino, galėjau gauti teises už grašius – nesiryžau,“ – sako jis.
Šiandien jis pavydi bendraamžiams, kurie vis dar sėda prie vairo, važiuoja prie jūros ar į kalnus.
Jis taip pat niekada nekeliavo užsienin, nors žmona ragino.
„Man užsienis atrodė kaip kelionė į Mėnulį. Kaip vykti, jei nemoki kalbos?“ – prisimena vyras.
Dabar, žiūrėdamas kelionių laidas per televizorių, jis jaučia kartėlį, kad nepamatė pasaulio, kol dar buvo su žmona Hania.
Draugystės, kurių nepavyko išsaugoti
Didžiausias emocinis randas – prarasti ryšiai su draugais.
„Turėjau tiek draugų – universitete, darbe… O paskui visus ryšius nutraukiau. Šiandien daugelio jų jau nebėra.“
Ypač skaudu dėl geriausio draugo Januszo, su kuriuo studijavo ir gyveno bendrabutyje. Jie susirašinėjo, bet vėliau ryšys nutrūko. Po metų Janas sužinojo, kad Januszas mirė Kanadoje – apie tai jam pranešė draugo dukra.
„Ji sakė, kad tėvas vis minėdavo mano vardą. Aš nežinojau, kad jis mirė. Gal būčiau galėjęs jam padėti…“
Gyvenimo pamoka iš vėlyvos patirties
Šiandien ponas Janas sako, kad per ilgai gyveno protu, o ne širdimi.
„Mano gyvenime trūko beprotybės. Tokios, kai sėdi į automobilį ir tiesiog važiuoji pažiūrėti saulėlydžio.“
Jis pavydi savo draugui, kuris vis dar važiuoja su žmona prie jūros „be jokios progos“.
„O aš net neturėjau vairuotojo pažymėjimo,“ – šypteli su liūdesiu.
Vėlyvas supratimas
„Gaila, kad žmonės per vėlai supranta, kas gyvenime svarbiausia.
Ne karjera, ne butas, o tie, su kuriais nori pasidalyti gyvenimu – kol dar turi laiko.“
Pono Jano istorija – tai ne liūdnas prisiminimas, o tylus priminimas: neatidėliokite gyvenimo vėlesniam laikui. Nebijokite keliauti, mylėti, skambinti senam draugui ar išmokti kažką naujo. Nes vieną dieną, kaip sako Janas, gailėsitės ne dėl to, ką padarėte, o dėl to, ko neišdrįsote.
