Netikėtas atradimas, sukrėtęs astrofizikos pasaulį
Tarptautinė astronomų komanda paskelbė apie stulbinantį atradimą – objektą, skleidžiantį fotonus su energija, kurią iki šiol buvo įmanoma stebėti tik tolimuose kvazaruose. Šis reiškinys aptiktas netoli mūsų galaktikos centro, o jo šviesos intensyvumas ir kryptis leidžia manyti, kad į Žemės pusę nukreipti spinduliai juda tarsi greičiau už šviesą.
„Tai pirmas kartas, kai toks energijos lygis užfiksuotas iš šaltinio, esančio taip arti mūsų galaktikos ribų“, – teigia astrofizikė dr. Sabrina Casanova iš Lenkijos mokslų akademijos Branduolinės fizikos instituto.
Mikrokvazarai – maži, bet pavojingai aktyvūs milžinų broliai
Atradimo centre – mikrokvazaras V4641 Sagittarii, esantis Šaulio žvaigždyne, maždaug už 20 000 šviesmečių nuo Žemės. Mikrokvazarai – tai kompaktiškos dvinarės sistemos, kurias sudaro masyvi žvaigždė ir ją „ryjanti“ juodoji skylė. Įtraukdama žvaigždės medžiagą, juodoji skylė išmeta į kosmosą siauras reaktyvines čiurkšles, kurių greitis artėja prie šviesos.
Šios čiurkšlės, arba srautai, skleidžia itin didelės energijos daleles – gama spindulius ir fotonus. Būtent juos užfiksavo HAWC observatorija Meksikoje, registruodama iki 200 teraelektronvoltų energijos spindulius – tūkstančius kartų stipresnius nei įprasti mikrokvazarų išmetami fotonai.
Spinduliai, kurie atrodo greitesni už šviesą
Mokslininkai paaiškina, kad tai ne pažodinis šviesos greičio viršijimas, o optinė iliuzija, atsirandanti dėl vadinamojo reliatyvistinio iškraipymo. Kai čiurkšlės nukreiptos tiesiai į Žemę, mūsų stebėjimo kampas sukuria efektą, kad srovės priekis juda greičiau nei šviesa. Vis dėlto realus greitis artimas, bet niekada neviršija šviesos ribos.
„Tai tas pats efektas, kaip kai reaktyvinis lėktuvas sukuria garsinį trenksmą – tik šį kartą mes matome šviesos versiją kosmose“, – sako Casanova.
Kodėl šis atradimas toks svarbus
Iki šiol tokio tipo energijos spinduliuotė buvo aptinkama tik tolimuose kvazaruose, esančiuose už milijardų šviesmečių. Mikrokvazarai – daug arčiau, todėl juos galima stebėti be didelio laiko nuokrypio.
Kvazarų šviesos pokyčiai užtrunka tūkstantmečius, o mikrokvazarų elgesį galima stebėti dienomis ar savaitėmis, tarsi tiesiogiai žvelgiant į galaktikos evoliucijos laboratoriją.
Šis atradimas leis tyrėjams giliau suprasti:
-
kaip susidaro kosminiai spinduliai, pasiekiantys Žemę;
-
kokie mechanizmai lemia reaktyvinių srautų formavimąsi juodųjų skylių aplinkoje;
-
kaip šie procesai gali paveikti galaktikų augimą ir aktyvumą.
Nauja era kosminių tyrimų istorijoje
V4641 Sagittarii – ne vienintelis toks objektas. Mokslininkai spėja, kad panašių mikrokvazarų gali būti ir daugiau, o jų spinduliuotė galbūt jau pasiekia mūsų planetą.
Tai atveria naują puslapį astrofizikoje: pirmą kartą galime tirti ekstremalius reiškinius ne milijardų šviesmečių atstumu, o mūsų galaktikos kaimynystėje.
„Tai tarsi pažvelgti į Visatos variklį iš vidaus. Kiekvienas toks atradimas leidžia geriau suprasti, kaip gimsta energija, formuojanti žvaigždes, planetas ir net mus pačius“, – apibendrina Casanova.
Šviesą pranokstantys spinduliai, sklindantys iš V4641 Sagittarii, – tai ne grėsmė, o priminimas, kokia galinga ir dinamiška yra mūsų Visata. Šis atradimas gali tapti naujos astrofizikos eros pradžia, leidžiančia mokslininkams pažvelgti į pačius kosminių jėgų pagrindus, kurie formuoja galaktikas ir patį gyvenimą Žemėje.