JAV biologinės įvairovės simbolis – Jelloustonas nacionalinis parkas – vėl tapo mokslininkų dėmesio centru, šįkart dėl gamtos reiškinio, kuris paliko ekspertus be žado. Po daugiau nei 80 metų, kai tam tikrose parko vietose neaugo nauji medžiai, netikėtas pokytis pradėjo keisti jo kraštovaizdį.
Mokslininkai mano, kad šis atgimimas gali būti susijęs su klimato pokyčiais, dirvožemio atsigavimu ar netgi netiesioginiu vėl įveistų rūšių, pavyzdžiui, vilkų, poveikiu. Augmenijos sugrįžimas ne tik reiškia estetinį pokytį, bet ir atveria naujas galimybes laukinei gamtai bei sukuria sveiką ekosistemos pusiausvyrą. Šis atradimas sukėlė didelį susidomėjimą, nes jis parodo, kaip gamta, nepaisant nepalankių sąlygų, randa netikėtų būdų atsinaujinti.
Šis reiškinys yra ypač reikšmingas, nes Jeloustonas jau dešimtmečius laikomas natūralia laboratorija, kurioje tiriamos rūšių sąveikos ir žmogaus poveikis ekosistemoms. Medžių ataugimas vietovėse, kurios buvo nenaudojamos daugiau nei aštuoniasdešimt metų, ne tik suteikia vilties aplinkos atsparumo požiūriu, bet ir suteikia mokslo bendruomenei unikalią galimybę analizuoti, kaip tokie veiksniai kaip klimato kaita, plėšrūnų reintrodukcija ir dirvožemio dinamika gali veikti kartu. Be to, šis augalų atgimimas gali prisidėti prie anglies dioksido surinkimo gerinimo ir parko, kaip natūralaus anglies dioksido šaltinio, pajėgumo stiprinimo pasaulinės klimato krizės kontekste.
Kaip pranešė Live Science, pilkųjų vilkų reintrodukcija sukėlė ekologinių padarinių grandinę, kuri netiesiogiai lėmė aspensų atgimimą, rūšies, kuri nuo XX a. vidurio negalėjo atsinaujinti.
Vilko išnykimas ir ekologinės pusiausvyros žlugimas
1930-aisiais metais pilkieji vilkai (Canis lupus) buvo išnaikinti iš Jelloustoono dėl intensyvios medžioklės ir federalinės politikos vykdytų naikinimo kampanijų. Jų išnykimas sukėlė didelę pusiausvyros sutrikimą: elniai (Cervus canadensis), neturėdami natūralių plėšrūnų, padaugėjo iki daugiau nei 18 000.
Šis žolėdžių perteklius smarkiai paveikė jauną augmeniją, įskaitant aspens (Populus tremuloides), kurių atsinaujinimas dešimtmečiais buvo praktiškai neįmanomas.
1990-ųjų tyrimai neaptiko naujų šios rūšies atžalų, tik senstančius suaugusius medžius. Nuolatinis elnių spaudimas, graužiant atžalas, šakas ir žievę, trukdė augti naujai kartai, keldamas pavojų ateities drebulės buvimui ekosistemoje.
Vilko sugrįžimas ir drebulės atgimimas
1995 m. vilkai buvo vėl įveisti į Jelloustoną kaip ekologinio atkūrimo projekto dalis. Poveikis buvo dramatiškas: elnų populiacija sumažėjo iki maždaug 2000, o tai žymiai sumažino spaudimą augmenijai. Dėl to drebulės vėl pradėjo augti.
Oregono valstijos universiteto ekologas Luke Painter vadovaujama studija, paskelbta žurnale „Forest Ecology and Management“, dokumentuoja šį reiškinį. Komanda išanalizavo 87 drebulės medynus ir nustatė, kad trečdalyje jų augo jaunos, sveikos drebulės, ko nebuvo pastebėta daugiau nei 80 metų.
Daugelis šių medžių jau yra daugiau nei penkių centimetrų skersmens, o tai rodo daug žadančią plėtrą. Aspenų atsigavimas turi didelę reikšmę Yellowstone biologinei įvairovei. Ši rūšis teikia pavėsį, maistą ir prieglobstį įvairioms paukščių, vabzdžių, bebrų ir kitų žinduolių rūšims.
Jo atviresnė laja leidžia geriau prasiskverbti šviesai, o tai skatina krūmų, gėlių ir kitų ekosistemai svarbių augalų augimą. Kita vertus, netgi pastebėtas meškų ir pumų populiacijos atsigavimas, kuris, tikėtina, susijęs su natūralios pusiausvyros atkūrimu.
Nauji iššūkiai osikų atželdinimui
Nepaisant pradinio sėkmės, iššūkiai išlieka. Padidėjęs bizonų, kuriuos vilkai sunkiau medžioti, skaičius tam tikrose vietovėse gali riboti osikų augimą. Painter teigimu, šie žolėdžiai gyvūnai gali tapti nauja grėsme miškų atželdinimui.
Jeloustonas rodo, kaip plėšrūnų buvimas gali atkurti visą maisto grandinę. Dominick Spracklen, Lydso universiteto biosferos ir atmosferos sąveikos profesorius, atkreipia dėmesį, kad didelių mėsėdžių reintrodukcija kai kuriose ekosistemose gali turėti didesnį poveikį nei klimato kaita, pabrėždamas būtinybę išsaugoti svarbiausias rūšis, kad būtų sukurti funkcionalūs ir atsparūs kraštovaizdžiai.
