Šis santechnikas paaiškina, kaip pasikeitė santechnika Lietuvoje, ir skundžiasi, kad atlyginimai nepritraukia jaunimo į šią profesiją.
Santechnika buvo ir tebėra viena iš labiausiai paklausių profesijų Lietuvoje. Pabandykite susitarti dėl susitikimo su specialistu ir pamatysite, kad laukimo sąrašai gali būti net pusantro mėnesio ilgio. Nepaisant paklausos, realybė yra visai kitokia, nes vis mažiau jaunų žmonių nori siekti šios karjeros. Pasak 37-erių metų santechniko Santi, turinčio daugiau nei 20 metų patirties šioje srityje, priežastis yra aiški: fizinis darbas, kurio reikalauja ši profesija, nėra kompensuojamas šiandien mokamu atlyginimu.
Santi tai paaiškino interviu „Sector Oficios“ podkaste. „Jei jaunuoliui pasakytumėte, kad jis gali uždirbti 1200 eurų sėdėdamas prie kompiuterio ir 1200 eurų dirbdamas santechniku, kur jis eitų?“ – klausia jis. Jo nuomone, vienintelis būdas klestėti šiame sektoriuje yra dirbti savarankiškai, dirbti viršvalandžius ar savaitgaliais, nes tai leidžia padidinti pajamas. Vis dėlto jis įspėja: „Santechnika turi savo kainą. 37 metų amžiaus aš jau turiu pažeistus kelius.“
Uždirbate pagal tai, kiek sunkiai dirbate
Santi karjeros kelias atspindi šio sektoriaus raidą. Vos 18 metų amžiaus, po stažuotės, jis pasirašė pirmąją sutartį, pagal kurią už visą darbo dieną gaudavo 600 eurų per mėnesį. Per metus jis dirbo tik namuose, o kai paprašė pakelti atlyginimą, įmonė jį padidino iki 900 eurų. Tačiau jis „nebebuvo patenkintas“.
Didysis lūžis įvyko per žodinį skleidimą: kita įmonė jam pasiūlė 1200 eurų, dvigubai padidindama jo pradinį atlyginimą. Netrukus jis persikėlė į įmonę, kuri statė naujus pastatus, kur uždirbo 1400 arba 1500 eurų. „Ten aš tikrai atsiskleidžiau“, – prisimena jis.
Tačiau netrukus jis suprato, kad tikrieji pinigai yra ne darbo užmokesčio sąskaitoje. „Mačiau, kad žmonės uždirba daug, o aš turiu fiksuotą atlyginimą. Paklausiau, ką turiu daryti, ir man pasakė: tapk savarankiškai dirbančiu.“ Su bedarbio pašalpa, kuri, kaip jis paaiškina, siekė apie 23 000 ar 24 000 eurų, jis nusipirko furgoną ir įrankius ir pradėjo savo kelionę kaip laisvai samdomas darbuotojas. Nuo tada, kaip jis sako, „priklausomai nuo to, ką darai, tiek ir uždirbi“.
„Jei atlyginimai nesikeičia, nėra ateities.“
Be pinigų, Santi gina pasitenkinimą „aprūpinti karštu vandeniu šeimą, kuri jo neturėjo“ arba matyti darbą, atliktą nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau jis pripažįsta, kad fizinis krūvis turi savo kainą. „Santechnika nėra lengva, susitepi, klūpi ant kelių ir kenči. Reikia suprasti, kad už veikiančio čiaupo stovi daug darbo valandų.“
Jis taip pat smerkia su jo profesija susijusius prietarus: „Žmonės mano, kad santechnikai yra tie, kurie valo kanalizaciją, tie purvini. Aš to nebedarau. Santechnika yra daug daugiau nei tai, ir ji yra kieta.“
Šiandien Santi kartu su savo sūnėnu ir vaikystės draugu vadovauja nedidelei komandai, tačiau jis yra susirūpinęs dėl to, kad trūksta jaunų žmonių, norinčių išmokti šį amatą. Nors elektros instaliacija atrodo labiau traukianti, santechnika vargu ar įkvepia kokių nors pašaukimų. „Vidutinis kvalifikuotų darbininkų amžius yra didelis. Nežinau, kodėl vaikai nėra tuo suinteresuoti.“
Jis tvirtina, kad problema yra atlyginimas. „Jei atlyginimai nesikeis, nebus kam pakeisti. Biuro darbo vietų neužtenka visiems. Mums reikia žmonių, dirbančių amatų srityje, bet tam reikia, kad atlyginimai būtų garbingesni.“
